paznočijimas

×paznõčijimas sm. (1) → paznočyti: 1. Tėvas mirė be paznõčijimo mums turto Lk. 2. Turiu baidykle būti, kol paznočijimas pasibaigs DS66(Rs). Toks anų paznočijimas, toks liosas jų brš. \ znočijimas; paznočijimas